Main content

Alert message

   

                                                      

 Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje.

1926 m., baigęs 6 gimnazijos klases, įstojo į Kauno karo mokyklą ir 1929 m. ją baigė. Lietuvos kariuomenės vadovybei numačius J. Žemaitį siųsti tobulintis į Prancūzijos karo akademiją, jis pasisamdė porą mokytojų ir pramoko vokiečių ir prancūzų kalbų.

1936–1938-aisiais J. Žemaitis studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje Fontainebleau. 1938 m., baigęs mokslus Prancūzijoje, buvo paskirtas į Lietuvos kariuomenės 4-ojo artilerijos pulko Mokomosios baterijos vado pareigas.

                 

Po pušimi prie Juškų sodybos (apie 1939 m.). Sėdi sesuo Kotryna su vaikais ir jų aukle. Stovi iš kairės: tėvas, motina, Jonas Žemaitis, svainis Rapolas Juška ir dėdė Antanas

1939 m. jis vedė Knygų namų darbuotoją Eleną Valionytę, gimusią 1916 m., ir kartu su ja apsigyveno Lentvaryje. 1940 m., kai sovietai pirmą kartą okupavo Lietuvą, J. Žemaitis tarnavo 617-ajame artilerijos pulke. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas. 617-asis artilerijos pulkas, kuriame tuo metu tarnavo J. Žemaitis, buvo Varėnos poligone. Kaip tik tada, vadovaudamasis sovietų kariuomenės vado įsakymu, šis artilerijos pulkas su kitais Raudonosios armijos daliniais turėjo trauktis į Rytus. Kai pulkas priartėjo prie Valkininkų, kpt. J. Žemaitis su grupe lietuvių karininkų jį paliko ir pasidavė vokiečiams. Tačiau kai vokiečiai lietuvių karininkams pasiūlė stoti į savigynos batalioną ir vykti į Baltarusiją kovoti su raudonaisiais partizanais, J. Žemaitis šio pasiūlymo atsisakė, išėjo į atsargą ir su žmona apsigyveno Lentvaryje.

1941 m. rugpjūtį jauna Žemaičių šeima persikėlė gyventi į Kauną. Čia gimė ir jų sūnus Laimutis. J. Žemaitis pradėjo dirbti Energetikos valdyboje techniku. Tačiau, mieste pablogėjus gyvenimo sąlygoms, Elenai ir Jonui Žemaičiams su sūnumi teko apsigyventi tėvo gimtinėje – Šiluvos valsčiuje, Kiaulininkų kaime. Kad išmaitintų šeimą, J. Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.

Dirbdamas Šiluvoje 1943 m. jis aktyviai įsitraukė į tuo metu kunigo Kazlausko įkurto valsčiaus komiteto veiklą. 1944 m., generolui Povilui Plechavičiui pradėjus formuoti Vietinę rinktinę, J. Žemaitis Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose subūrė apie 150 vyrų ir tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu.

1944 m. gegužę, vokiečiams suėmus Vietinės rinktinės vadą Povilą Plechavičių, J. Žemaitis pasitraukė iš rinktinės bataliono vado pareigų ir vėl grįžo į tėviškę.

Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, J. Žemaitis iš pradžių kurį laiką slapstėsi, tačiau netrukus įsitraukė į aktyvų pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimą.

1945-aisiais jis tapo Žebenkšties rinktinės, veikusios Raseinių apskrityje, štabo viršininku. 1947 m. gegužę buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Po metų įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį, tapo jos vadu. Netrukus ėmėsi organizuoti bendrą partizanų vadovybę. 1948 m. lapkritį J. Žemaitis paskelbė apie vyriausiosios partizanų vadovybės atkūrimą, o 1949 m. sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.

1945 m. birželio mėn. J. Žemaitis buvo paskirtas Žebenkšties partizanų rinktinės štabo viršininku.

1946 m. liepos 13 d. mirė J. Žemaičio žmona Elena, tuo metu gyvenusi Kaune. Liko penkerių metų sūnus Laimutis. Našliui rūpėjo susirasti mažametį sūnų ir atiduoti jį geriems žmonėms globoti. J. Žemaičio sūnų prižiūrėjo ir svetima pavarde augino mokytoja O. Liubinavičienė – Žiaunytė, tuo metu gyvenusi Kaune. Jos tėvas ir brolis gyveno Tauragės apskrityje, Batakiuose, todėl partizanų vado sūnus nuolat ten lankydavosi. Batakiuose J. Žemaitis su juo ir susitikdavo.

Kaip tik tuo metu Žebenkšties partizanų rinktinė, kuriai vadovavo J. Žemaitis, dėl nuolatinio enkavėdistų persekiojimo pakeitė savo pavadinimą – imta vadinti Šerno rinktine. Be to, 1946 m. rugpjūtį Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio partizanų apygarda, suvienijusi didžiąją dalį Žemaitijos partizanų būrių.

1947 m. vasario 16 d. Kęstučio partizanų apygardos nario Juozo Kasperavičiaus-Visvydo įsakymu J. Žemaitis, jau Savanorio partizanų rinktinės vadas, buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu „Už ypatingus nuopelnus organizavimo srityje ir už išmintingą vadovavimą“.

1947 m. balandžio 9 d. netikėtai žuvo Kęstučio partizanų apygardos vadas J. Kasperavičius. Tų pačių metų gegužės mėnesį visų Lietuvos partizanų būrių vadų nutarimu jos vadu buvo išrinktas J. Žemaitis. Po pusmečio jis paskiriamas ir naujai įkurtos Jūros partizanų srities vadu.

1948-ieji partizanams buvo labai sunkūs. Vien per aštuonis tų metų mėnesius žuvo beveik 500 partizanų, tarp jų 82 vadai. Enkavėdistai suėmė per pusantro tūkstančio partizanų rėmėjų. Kaip tik tada J. Žemaitis ryžosi sudaryti vyriausiąją partizanų pogrindžio vadovybę. 1948 m. liepos 10–12 d. buvo įkurta Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija. Šios organizacijos pagrindinė dislokacijos vieta buvo Dukto miškai netoli Radviliškio.

Laikinai Dukto miške apsistojusio J. Žemaičio gyvenime įvyko labai svarbus įvykis: 1948 m. rudenį jis čia susitiko su savo sūnaus globėja mokytoja Ona Liubinavičiene. Sovietiniai saugumiečiai tuo metu dėjo visas pastangas, siekdami užtikti partizanų vado pėdsakus. Negalėdami tiksliau sužinoti J. Žemaičio buvimo vietos iš jo tėvų, enkavėdistai nutarė tai padaryti pasinaudodami jo sūnumi Laimučiu. Kaip jau minėta, jį prižiūrėjo mokytoja O. Liubinavičienė – Žiaunytė, tuo metu gyvenusi Kaune. Saugumiečių užverbuotas Šiaurės rytų Lietuvos partizanų vadas J. Kimštas NKVD darbuotojams pranešė, esą J. Žemaitis sakęs, kad su Laimučiu nesusitinka, nes sūnus manąs, jog tėvas yra miręs. Tai, žinoma, buvo melagingas pranešimas, tačiau enkavėdistai toliau nebebandė ieškoti Žemaičio sūnaus. O globėja O. Liubinavičienė, žinodama, kad tai gali būti pavojinga, su partizanų vadu nepalaikė jokių ryšių.

1948 m. lapkritį buvo atkurta Lietuvos rezistencijos vyriausioji vadovybė. Įkūrus Lietuvos laisvės kovų sąjūdį, baigėsi ilgai trukęs partizanų centralizacijos procesas.
1949 m. vasario 16 d. J. Žemaičiui-Vytautui buvo suteiktas generolo laipsnis. Jis vienbalsiai buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku, o nuo 1950 m. gegužės 10 d. – ir Ginkluotųjų pajėgų vadu.

J. Žemaitis daug pasiekė vienydamas visos Lietuvos partizanus. Didelis jo nuopelnas buvo tai, kad 1951 m. pabaigoje buvo įkurtos net šešios partizanų apygardos, kurias sudarė 10 rinktinių ir 120 partizanų būrių, kurie vienijo beveik 1000 partizanų.

 

            

                                                       Jonas Žemaitis (antras iš kairės) su kovos draugais

1951–1952 m. žiemą J. Žemaitis apsistojo žiemoti Mindaugo partizanų būrio vado Juozo Palubecko-Simo bunkeryje, esančiame Jurbarko rajone, Šimkaičių miške, netoli Pavidaujo kaimo. Bunkeryje taip pat nutarė žiemoti J. Palubeckas-Simas ir jo sesuo Elena Palubeckaitė-Liudas. Bunkeris buvo palyginti nedidelis, bet vieta gerai apsaugota. Tačiau kaip tik tada J. Žemaitį ištiko nelaimė: 1951 m. gruodžio 4 d. jis patyrė insultą ir buvo paralyžiuotas. Liūdnos dienos slinko drėgname bunkeryje be jokios medicininės pagalbos.
1952 m. balandį partizanų vadų bendražygis J. Palubeckas į bunkerį atvedė medicinos seserį Marytę Žiliūtę-Eglutę. Po neilgo gydymo J. Žemaitis pradėjo taisytis, išeidavo iš bunkerio pakvėpuoti tyru oru. Gerėjant sveikatai jis vėl atkūrė ryšius su partizanų būrių vadais.

Tačiau sovietiniams saugumiečiams pavyko užtikti partizanų vado pėdsakus. 1953 m. vasario–kovo mėnesiais jie, šukuodami Raseinių ir Jurbarko rajonus, suėmė keletą partizanų ryšininkų ir sužinojo, kad J. Žemaitis slepiasi J. Palubecko bunkeryje. 1953 m. balandžio 13 d., surengus pasalą, buvo suimtas Vaidoto partizanų rinktinės ūkio dalies viršininkas Pranas Narbutas-Rolandas. Saugumiečiai už pagalbą suimant J. Žemaitį pažadėjo iš kalėjimo paleisti jo sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę, kuri buvo nuteista dešimt metų kalėti. Taip Narbutas tapo saugumiečių agentu ir gegužės pradžioje susitiko su J. Palubecku-Simu. Jau antro susitikimo metu naktį Šimkaičių miške J. Palubeckas-Simas buvo suimtas.

Visokiais būdais kankinamas J. Palubeckas sugebėjo ištverti septynias paras. Partizanai laikėsi nerašytos taisyklės: jeigu draugas negrįžo laiku, jis yra suimtas arba žuvęs, todėl jo žinomą bunkerį privaloma apleisti.

J. Žemaitis J. Palubecko-Simo nekantriai laukė. Nesulaukęs kartu su juo bunkeryje buvusiomis Simo seserimi partizane E. Palubeckaite-Liudu ir partizanų gailestingąja seserimi M. Žiliūte naktį nutarė pereiti į kitą bunkerį. Tačiau jų sprendimas buvo pavėluotas. Gegužės 30-osios 11 val. vakaro čekistai į J. Žemaičio bunkerį įmetė dujomis užtaisytą sprogmenį. Visi ten buvę partizanai prarado sąmonę. Netrukus jie buvo ištraukti iš bunkerio (suimti) ir nuvežti į Raseinių čekistų būstinę.

Čekistų sumanyta J. Žemaičio suėmimo operacija buvo rengiama labai kruopščiai ir derinama net su pačiu L. Berija. Jo įsakymu partizanų generolas turėjo būti suimtas gyvas. Tiek Lietuvos čekistai, tiek ir Maskva tikėjosi, jog, pasinaudojus suimto J. Žemaičio pagalba, bus galima sunaikinti visą Lietuvos partizaninį pogrindį.

Lietuvos partizanų vadas buvo atvežtas į Vilnių. Taip prasidėjo paskutinis jo gyvenimo etapas. Visi J. Žemaičio tardymai buvo kruopščiai derinami su L. Berija, kuriam reikalingus duomenis teikė Lietuvos SSR vidaus reikalų ministras Vildžiūnas.

1953 m. birželį J. Žemaitis specialiu lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą, kur jį tardyti ėmėsi pats L. Berija. Tačiau net jam atkaklaus lietuvių tautos sūnaus palaužti nepavyko.
Po ilgų tardymų 1954 m. birželį įvyko uždaras J. Žemaičio, J. Palubecko, E. Palubeckaitės ir M. Žiliūtės teismas. J. Žemaitis ir J. Palubeckas buvo nuteisti mirties bausme, o E. Palubeckaitė ir M. Žiliūtė – 20 metų kalėti.

1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime J. Žemaitis buvo sušaudytas. Jam buvo 45-eri. Rašyti malonės prašymą Lietuvos partizanų vadas atsisakė. Prieš pat mirtį jis dar norėjo pasimatyti su sūnumi. Tačiau šis noras nebuvo patenkintas – J. Žemaičiui buvo parodyta tik jo nuotrauka.

Pasibaigus teismui, partizanų vadui buvo suteiktas paskutinis žodis. Jis pasakė: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

Beveik po penkiasdešimt metų užmirštas J. Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995 m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis Prezidentas“.  

1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Žemaitis po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1998 m. sausio 26 d. Respublikos prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo jam buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

1998 m. lapkričio 20 d. krašto apsaugos ministras Lietuvos karo akademijai suteikė generolo Jono Žemaičio vardą.

2009 m. kovo 11 d., minint 19-ąsias Kovo 11-osios akto metines, Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio panteone, buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui.

2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją valstybės vadovas, faktiškai ėjęs Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

2009 m. kovo 13 d., minint partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 100-ąsias gimimo metines, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ir Karo akademijos viršininkas brg. gen. Edvardas Mažeikis iškilmingai atidengė generolo Jono Žemaičio bareljefą.